Užkrečiamųjų ligų prevencija

Antibiotikai yra vaistinės medžiagos, kurios slopina bakterijų augimą arba jas sunaikina ir padeda žmogaus organizmui kovoti su ligos sukėlėjais. Jų dėka galima sėkmingai gydyti bakterijų sukeltas ligas. Nors antibiotikų taikiniai yra mikroorganizmai, tačiau kartais jie gali sukelti ir šalutinį poveikį (pvz. viduriavimą, bėrimus).

Paprastai infekcines ligas sukelia dvi pagrindinės mikroorganizmų grupės – virusai ir bakterijos. Bakterijų sukeltos infekcijos gydomos antibiotikais, o virusų – ne.

Antibiotikai negydo virusinių ligų tokių kaip:

• peršalimas,
• gripas,
• pūslelinė.

Daugelį metų antibiotikai padėdavo išgydyti gyvybei pavojingas infekcijas, tačiau pastaraisiais metais netinkamas antibiotikų vartojimas paskatino antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą ir plitimą. Kiekvieną kartą, kai vartojame antibiotikus, jautrios bakterijos yra sunaikinamos, o atsparios – lieka ir dauginasi.

Atsparių bakterijų atsiradimas – rimta visuomenės sveikatos problema, nes atsparios bakterijos lengvai plinta visuomenėje – perduodamos šeimos nariams ir kitiems žmonėms. Tik užkirtus kelią atsparių bakterijų atsiradimui ir plitimui išlaikysime antibiotikus efektyvius ateinančioms kartoms.

Neteisingas antibiotikų vartojimas:

• Skatina atsparių bakterijų vystymąsi;
• Naikina gerąsias organizmo bakterijas;
• Sukelia pašalinius reiškinius.

Kada galima vartoti antibiotikus?

Antibiotikus reikia vartoti tik kai jie yra būtini ir tik gydytojui paskyrus. Būtina laikytis gydytojo nurodymų (dėl gydymo trukmės, dozių, likučių laikymo ir kt.). Jokiu būdu nenaudokite antibiotikų savo nuožiūra, tik gydytojas gali nustatyti diagnozę (apžiūrėjęs, atlikęs kraujo ar kitą tyrimą) ir nuspręsti ar tikrai reikalingas antibiotikų vartojimas.

Antibiotikų nukamuotą organizmą specialistai pataria atgaivinti vartojant gerąsias bakterijas – probiotikus.

Anot Hipokrato, nuodą nuo vaisto skiria tik dozės dydis. Vartoti antibiotikus reikia tik tokiu atveju, kai jie tikrai būtini.

Tuberkuliozė (lot. tuberculum – mazgelis) – tai infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos (Mycobacterium tuberculosis ), plintanti per orą su dalelėmis. Pagrindinis šaltinis yra žmogus, sergantis atvira plaučių TB forma. Negydomas TB sergantis žmogus gali mirti.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Europos regione TB išlieka pagrindiniu visuomenės sveikatos iššūkiu. 2015 m. Europoje registruota 323 tūkst. naujų TB susirgimo atvejų (su atkričiais) bei 32 tūkst. mirčių nuo tuberkuliozės. Dauguma (85 proc.) naujų TB atvejų, įskaitant atkričius ir 91 proc. mirčių nuo TB registruojami aštuoniolikoje šalių, į kurių sąrašą patenka ir Lietuva.

Jungtiniame Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) pranešime spaudai pažymėta, kad sergamumas tuberkulioze ES/EEE šalyse nuo 2002 metų palaipsniui mažėjo maždaug po 5 proc.

2016 m.  Švenčionių rajone sergamumas tuberkulioze siekė 3,57 atvejo 10000 gyventojų, šis rodiklis viršijo bendrą Lietuvos vidurkį - 3,32 atvejo 10000 gyventojų. Naujai patvirtintų 10 tuberkuliozės atvejų, iš jų 3 kaime ir 7 mieste. Didesnis sergamumas registruotas vyrų tarpe.

Išskiriamos dvi tuberkuliozės formos:

• aktyvi (sergantieji gali užkrėsti aplinkinius)
• neaktyvi (neužkrečiami aplinkiniai)

Ligos priežastys

Tuberkuliozę sukeliančios bakterijos patenka į aplinką aktyvia tuberkuliozės forma sergančiam žmogui čiaudint, kosint, kalbant, juokiantis (tai vadinama oro-lašeliniu infekcijos plitimo būdu). Paprastai tuberkulioze užsikrečiama ilgą laiką bendraujant su sergančiu žmogumi, daug didesnė tikimybė ja užsikrėsti nuo bendradarbio ar šeimos nario, nei nuo nepažįstamojo autobuse ar kavinėje. Žmogus, sergantis aktyvia tuberkuliozės forma, neatsparia antibiotikams, dažniausiai aplinkinių sveikatai pavojaus nekelia, jei bent dvi savaites yra efektyviai gydomas.

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Pirmiausiai pakenkiami plaučiai, tačiau gali būti pažeistas bet kuris organas (virškinimo traktas, smegenų dangalai, šlapimo išskyrimo sistema, sąnariai, limfinė sistema ir tt.).

Rizikos faktoriai

• nusilpusi imuninė sistema (ŽIV, gydymas gliukokortikoidais, chemoterapija ir kt. susilpnina imuninę sistemą);
• artimas kontaktas su sergančiuoju aktyvia tuberkulioze;
• gyvenimas Afrikoje , Azijoje, Lotynų Amerikoje, buvusiose Sovietų sąjungos šalyse (ten yra didelis tuberkuliozės paplitimas);
• vyriška lytis (visgi manoma, kad sergamumo ir mirtingumo skirtumų priežastys yra labiau socialinės nei biologinės);
• vyresnis amžius (senėjimas bei lydinčios ligos didina riziką);
• piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais prasta mityba;
• darbas sveikatos priežiūros įstaigose;
• keliavimas į didelio ligos paplitimo šalis.

Tuberkuliozės požymiai

Pagrindiniai:

• sunkus kosulys, trunkantis 3 ar daugiau savaičių;
• skausmas krūtinėje;
• skreplių ar kraujo atkosėjimas

Kiti:

• silpnumas ar nuovargis;
• svorio kritimas;
• apetito stoka;
• drebulys;
• karščiavimas;
• naktinis prakaitavimas.

Tuberkuliozės profilaktika:

• Skiepai nuo tuberkuliozės - Lietuvoje nuo tuberkuliozės skiepijami naujagimiai 2-3 dieną po gimimo;
• Asmeninė sergančiųjų higiena - plaučių tuberkulioze sergantis ligonis dėvi medicininę kaukę, kosėdamas vienkartine nosinaite prisidengia burną, nosį, nespjaudo ant grindų, dažnai plauna rankas ar naudoja rankų antiseptiką;
• Prevencijos ir saugumo priemonės sąlytį su ligoniu turėjusiems asmenims - rekomenduojama vengti ilgalaikio buvimo su sergančiuoju uždaroje patalpoje (kambaryje, kabinete, klasėje ar pan.); naudoti kvėpavimo takus apsaugančias medicinines kaukes; reguliariai ir kuo dažniau vėdinti visas patalpas užtikrinant veiksmingą oro ventiliaciją, naudoti ventiliatorius; kruopščiai valyti aplinkos paviršius; nesinaudoti ligonio daiktais; kruopščiai plauti rankas; atidžiai stebėti savo ir sąlytį turėjusių vaikų sveikatos būklę;
• Rekomendacijos keliautojams - rekomenduojama laikytis asmens higienos bei vartoti saugų maistą; vengti būti uždaroje patalpoje su sergančiais ar galimai sergančiais TB asmenimis (kosinčiais ir skrepliuojančiais) arba dėvėti kvėpavimo takus apsaugančias medicinines kaukes; po kelionės profilaktiškai pasitikrinti sveikatą;
• Patalpų vėdinimas ir ventiliacija - užtikrinti oro apykaitą bei kontroliuoti oro srovės kryptį, siekiant sumažinti susidūrimo su TB užkratu riziką žmonių susibūrimo vietose;
• Vaikų sveikatos patikrinimai dėl TB ir profilaktika - vadovaujantis 2013 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V – 1249, kasmet Lietuvoje valstybės lėšomis turi būti atliekamas tuberkulino mėginys 7 metų amžiaus vaikams ir vaikams, priklausantiems rizikos grupėms.

Būkite dėmesingi savo sveikatai!

Daugiau informacijos apie  tuberkuliozę http://www.tuberkulioze.eu

Vanduo visada buvo laikomas gyvybės šaltiniu. Tačiau kartais jis gali tapti apsinuodijimo ir susirgimų priežastimi, nes gali būti užterštas užkrečiamųjų ligų sukėlėjų patogenais, cheminėmis medžiagomis ir kt. Infekcinių ligų patogenai gali būti įvairūs virusai, bakterijos, pirmuonys ir kirminų kiaušinėliai. Pavojingiausias yra atvirų telkinių vanduo: ežerai, upės. Todėl vasarą, maudymosi sezono metu, atsiranda rizika užsikrėsti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis.

Kaip užkrečiamųjų ligų sukėlėjai patenka į vandenį?

Atvirų vandens telkinių vanduo gali būti užterštas po smarkių liūčių. Su lietumi į upių ir ežerų vandenį nuplaunamos paukščių ir gyvulių, namų augintinių išmatos, netvarkingų lauko tualetų, šiukšliadėžių turinys, o su juo – įvairūs mikrobai, galintys sukelti žarnyno infekcijas, įvairias odos alergijas.

Taip pat vanduo užteršiamas žmonėms, gyvūnams ar paukščiams tuštinantis šalia vandens telkinių ar vandenyje.

Vanduo gali būti teršiamas ir nuotekų vandenims patekus į ežerus, upes ar kitus vandens telkinius.

Šiuo metu didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį, kuris dėl netinkamos žemės ūkio veiklos taip pat gali būti užterštas mikroorganizmais.

Kaip žmogus užsikrečia?

Įšilusiame vandenyje susidaro palanki terpė įvairiems mikrobams veistis. Pavyzdžiui kirminų (askaridžių, toksokarų, echinokokų) kiaušinėliai vandenyje gali išsilaikyti kelis mėnesius. Paprastai ligų sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka per burną, taip vadinamu fekaliniu-oraliniu keliu. Maudydamasis žmogus neretai gurkšteli vandens, todėl jei vandenyje yra virusų, bakterijų ar parazitų, jie patenką į žarnyną ir gali sukelti susirgimus.

Jei į žmogaus organizmą patenka didelis kiekis ligų sukėlėjų, žmogus gali susirgti. Priklausomai nuo patekusio į organizmą sukėlėjo, žmogus gali susirgti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis, bet dažniausiai tai būna ūmios žarnyno infekcinės ligos. Maudymasis užterštame vandenyje ypač pavojingas vaikams, pagyvenusiems ir silpnesnį imunitetą turintiems žmonėms.

Kartais po maudymosi sekliuose stovinčiuose vandenyse (tvenkiniuose ar ežeruose), kuriuose gyvena ar plaukioja vandens paukščiai, išberia odą. Dažniausiai tai įvyksta dėl to, kad į žmogaus odą prasiskverbia vandens paukščių (ančių, žuvėdrų, gulbių ir kt.) išskiriamos šistosomų (siurbikių) lervos – cerkarijos. Suaugusios kirmėlės gyvena paukščių organizme. Parazitų kiaušinėliams su paukščių išmatomis patekus į vandenį, iš jų išsirita lervos, kurios plaukioja vandenyje. Žmogus užsikrečia kontaktuodamas su vandeniu, kuriame yra cerkarijų. Maudantis, žuvaujant, plaunant skalbinius cerkarijos prasiskverbia į odą ir sukelia odos uždegimą. Pažeidimo vietoje jaučiamas dilgsėjimas, deginimas, odos niežulys, atsiranda bėrimai. Šie simptomai atsiranda praėjus 10–15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu ir išnyksta po kelių valandų, rečiau – po kelių dienų.

Patarimai, kaip išvengti susirgimų per užterštą vandenį

• Po stiprių liūčių nepatartina maudytis bent parą atviruose vandens telkiniuose, nes būna labai padidėjęs vandens užterštumas.
• Saugoti vandenį nuo teršimo žmonių bei gyvūnų fekalijomis. Susirgus žarnyno užkrečiamąją liga nesimaudyti dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas klinikinių požymių dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjus.
• Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas.
• Negerti vandens iš atvirų vandens šaltinių. Filtrai yra efektyvi priemonė, tačiau geriausia vandenį virinti (bent 1 minutę). Taip pat užterštų šulinių vandens geriausiai nenaudoti arba naudoti tik virintą.
• Neplauti daržovių, vaisių ar indų vandeniu iš ežerų ar upių. Geriausiai plovimui naudoti geriamąjį vandenį.
• Keliaujant į kitas šalis patartina vengti gerti nevirintą vandenį iš čiaupo. Vengti ledo bei gėrimų, pagamintų iš vandens, kuris gali būti nepakankamai saugus. Saugiausia naudoti pasterizuotą bei prisotintą anglies rūgšties dvideginiu vandenį buteliuose, karštą kavą ar arbatą.
• Cerkarinio dermatito profilaktikai vengti kontakto su užterštu vandeniu. Išlipus iš vandens iš karto energingais judesiais nusitrinti kūną rankšluosčiu. Odos paviršiui nuvalyti naudoti skysčius, turinčius alkoholio. Kadangi cerkarijų prisitvirtinimą stimuliuoja odos lipidai, prieš lipant į vandenį kūną nuvalyti spiritiniu losjonu ar nusiplauti su muilu.

sveikatossodas.lt

VIRUSAS (lot. virus – nuodas), neląstelinės sandaros savarankiška mažiausių mikrobų grupė. Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, gali daugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančių ir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patys paprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų org. medžiagų molekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė. Visi virusai yra užkrečiami.

Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo. Mažiausieji esti 12 – 18 nm, didžiausieji – 300 – 400 nm dydžio. Matomi pro elektrinį mikroskopą, o poksvirusai – ir pro optinį. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas.

Kiekvienos rūšies virusas paprastai susideda iš dviejų dalių: iš baltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytos iš nukleorūgšties – arba DNR, arba RNR, bet ne iš abiejų kartu. Viruso genome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinis membraninis apvalkalas; jei nesupa , sakoma, kad virusas yra “nuogas”. Apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos dalis, kurioje taip pat yra viruso glikoproteinų spyglių.

Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokias ląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yra labai specifiški.

Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantys virusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būti neveikli rytoj.

Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio paviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jau viduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia virusų dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR ir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.

Labiausiai virusai žinomi todėl, kad sukelia užkrečiamas ligas. Vieni iš labiausiai žinomų žmogaus virusų yra – hepatito, SARS-CoV-2 – koronavirusas (kuris sukelia ligą COVID-19), papilomų, ŽIV, gripo, tymų, kiaulytės, raudonukės virusai.prieš kai kurias virusines ligas yra sukurtos vakcinos – vaistai, skiriami didinti atsparumą virusinėms ligoms.

MediaPRO informacija

• skiltinė pneumonija pažeidžia vieną ar kelias plaučių skiltis;
• skiltelinė pneumonija išplinta difuziškai po visus plaučius.

PLAUČIŲ UŽDEGIMO RŪŠYS

2. Visuomenėje įgyta pneumonija.

Tai plaučių uždegimas, kurį sukelia aplinkoje esančios bakterijos ir virusai. Tokia ligos forma lengvesnė ir greičiau pagydoma nei hospitalinė pneumonija (ja susergama nuo ligoninėje esančių pavojingų patogenų, kurie neišnaikinami mutuoja).

Visuomenėje įgytą pneumoniją gali sukelti:

• bakterijos;
• į bakterijas panašūs mikroorganizmai (sergama lengvesne ligos forma nei bakterijų sukelta pneumonija);
• virusai (sukelia tokie patys virusai, kurie paskatina ir peršalimo simptomus; virusai – dažniausia plaučių uždegimo priežastis vaikams iki 2 metų);grybeliai (grybelinė pneumonija dažnai pasitaiko žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs arba tiems, kurie įkvėpė didelį kiekį grybelių).

Dažnesnė sunkiems ligoniams, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Liga diagnozuojama, praėjus 2 paroms po paguldymo į ligoninę (sunkios formos dėl bakterijų atsparių antibakteriniams vaistams).

3. Aspiracinė pneumonija.

 Tai plaučių uždegimo rūšis, kai ligą sukelia į kvėpavimo takus patekę gėrimai, maistas, skrandžio turinys vemiant, tulžis. Aspiracija įvyksta, kai sutrikdomas normalus rijimo refleksas (po galvos traumos, rijimo problemos, perdozavus alkoholio arba vaistų, narkotikų). 

Didesnę riziką susirgti plaučių uždegimu turi vaikai iki 2 metų (jų imunitetas vis dar vystosi) ir vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės.

RIZIKOS VEIKSNIAI IR SIMPTOMAI PAGAL PATOGENĄ

Bakterinės pneumonijos simptomai:

• šaltkrėtis;
• drebulys;
• stiprus krūtinės skausmas;
• aukšta temperatūra;
• stiprus kosulys;
• retas pulsas;
• sulėtėjęs ir paviršutiniškas kvėpavimas;
• pamėlusios lūpos;
• sutrikusi sąmonė;
• skrepliavimas.

Virusinės pneumonijos ankstyvi simptomai yra tokie patys kaip ir bakterinės, tik būdingas stipresnis kosulys ir pasunkėjęs kvėpavimas.

Mikoplazmos sukelto plaučių uždegimo požymiai silpnesni, tačiau uždegimas labai išplinta. Pagrindiniai mikoplazminės pneumonijos simptomai – stiprus kosulys ir skreplių atkosėjimas.

LIGOS EIGA

Po apsikrėtimo praėjus 1–3 dienoms (kartais net 7–10 dienų) pasirodo pirmieji ligos požymiai.

Ligos trukmė ir sunkumas priklauso nuo:

• paciento amžiaus ir sveikatos būklės (vyresni ir nusilpę žmonės serga ilgiau ir sunkiau);
• patogeno (virusinė pneumonija yra lengvesnė nei bakterinė);
• gydymo pradžios (kuo anksčiau liga pradedama gydyti, tuo greičiau pasveikstama),
• nuo tinkamo gydymo parinkimo.
   

Sveikiems žmonėms pneumonija kartais sunkiai pastebima ir praeina savaime per 2–3 savaites. Jeigu plaučių uždegimą sukėlė bakterija arba virusas, ligonis gali platinti ligą aplinkiniams (kelias dienas ar savaitę).

Jeigu liga negydoma, galimos komplikacijos:

• kraujo užkrėtimas (bakterijos patenka į kitus organus ir sutrikdo jų veiklą);
• plaučių abscesas (pūlinys plaučiuose, kuriam sunykus, juose lieka ertmė);
• skysčių kaupimasis aplink plaučius (ertmėje aplink plaučius kaupiasi balkšvas skystis, kuris juos spaudžia, gali infekuotis)
• pasunkėjęs kvėpavimas.

MEDICININIS GYDYMAS

Plaučių uždegimą turi gydyti gydytojas! Niekada nesigydykite patys. Gydytojas parinks tinkamą gydymą atsižvelgdamas į jūsų ligos eigą, simptomus, amžių, imuniteto būklę, kitas ligas ir rizikos veiksnius. Svarbiausi pneumonijos gydymo komponentai - antibiotikų terapija, deguonies terapija (kai yra kvėpavimo nepakankamumas), pakankami skysčių kiekiai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, esant aukštai temperatūrai ar krūtinės skausmui. Gydyti plaučių updegimą reikia pradėti kuo greičiau. Jei įmanoma prieš tai paimamas skreplių pasėlis, o esant sunkiai ligonio būklei ir kraujo pasėlis bei nustatomas jautrumas antibiotikams. Kai plaučių uždegimas nesunkus, gydytojas skirs geriamuosius vaistus, o jei sunkus ar gresia komplikacijos, iš pradžių gali tekti antibiotikus švirkšti į raumenis ar veną. Dažniausiai skiriamas vienas antibiotikas, tačiau sunkiam plaučių uždegimui gydyti gali būti skiriami antibiotikų deriniai. Esant sunkiai ligonio būklei, abipusiam plaučių uždegimui, sunkioms kitoms ligoms, gresiant komplikacijoms reikalingas gydymas ligoninėje. Dažniausiai skiriami penicilino, cefalosporinų, makrolidų grupės ar kiti antibiotikai. Be antibiotikų gali būti skiriami atsikosėjimą gerinantys (acetilcisteinas, ambroksolis, bromheksinas), temperatūrą mažinantys (paracetamolis) vaistai, vaistai nuo skausmo ir uždegimo (ibuprofenas, indometacinas, diklofenakas ir kiti). Gali būti reikalingas deguonis ar lašinės infuzijos ligoninėje gydomiems ligoniams. Labai svarbu vartoti antibiotikus tiek laiko, kiek nurodė gydytojas. Nenutraukite vaistų, net jei pasijutote žymiai geriau. Gydymo pabaigoje paprastai atliekama kontrolinė rentgeno nuotrauka ir kraujo tyrimas.

PROFILAKTINĖS PRIEMONĖS:

• efektyviai gydytis nuo peršalimo;
• skiepytis nuo pneumonijos;
• laikytis tinkamos higienos (dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas);
• nerūkyti;
• ilsėtis;
• palaikyti gerą fizinę formą.