Neplanuoto nėštumas, pogimdyvinė depresiją, vaikelio netektis dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, ar nėštumo nutraukimo sukelia - fizinę, psichinę bei emocinę įtampą, krizę tiek jaunoms merginoms tiek vyresnio amžiaus moterims, šeimoms.

   Kasmet įvairiose pasaulio šalyse atliekama apie 30-40 mln. legalių ir 10-20 mln. nelegalių abortų. Tai pats netinkamiausias ir pavojingiausias šeimos planavimo būdas.

Abortas, ypač nutraukiant pirmąjį nėštumą, dažnai yra kenksmingas moters sveikatai, jis gali neigiamai atsiliepti moters fizinei bei psichinei būklei.

• infekcija, gimdos perdūrimas, nukraujavimas, kraujo užkrėtimas, mirtis
• nevaisingumas;
• krūties vėžio rizika vyresniame amžiuje;
• priešlaikinis gimdymas ar persileidimas kito nėštumo metu.

• Kaltę dėl neišsaugoto vaikelio
• Pyktį sau bei žmonėms, pastūmėjusiems ją priimti tokį sprendimą
• Neatleidimą
• Gėdą dėl tokio poelgio
• Santykių griūtį
• Vienišumo jausmą
• Savęs nuvertinimą, jaustis neverta laimingo gyvenimo
• Nemigą ir košmarus
• Nerimą
• Depresiją
• Valgymo sutrikimus
• Polinkį svaigintis stimuliuojančiomis arba raminančiomis priemonėmis
• Emocinį nejautrumą supančiai aplinkai
• Intymaus gyvenimo pasikeitimą vengiant arba karštligiškai ieškant lytinių santykių
• Gyvenimo būdo pasikeitimą susiduriant su bedarbyste ar darboholizmu
• Perdėtą rūpestį kitais turimais vaikais
• Pasikartojančius aborto išgyvenimus
• Metinių sindromą, kuomet moters emocinė būklė gali ženkliai pablogėti kasmet aborto atlikimo ar apytikslę vaiko gimimo datą
• Gali kilti mintys apie savižudybę
• Abortas taip pat gali prisidėti prie vėlesnių moters psichikos sveikatos sutrikimų bei psichosomatinių simptomų: kraujospūdžio sutrikimų, neaiškių galvos skausmų, pilvo skausmų ir pan.

   Nėštumo pradžioje kūdikių netenkama labai dažnai. Iki pirmojo trimestro pabaigos – 12 nėštumo savaitės, persileidimu baigiasi kas penktas nėštumas. O už kiekvieno jų – atskira istorija, asmeninė drama, tad ši patirtis – viena nemaloniausių.

Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, bei vengti išreikšti savo išgyvenimus.

Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Jau paruoštas kūdikio kraitelis, galbūt jau išrinktas vardas, galbūt jau pradėjo gamintis pienas, o vyresnieji vaikai laukia, kada galės pamatyti savo broliuką ar sesutę. Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą.

   Vaikelio netektis vėlesnėje stadijoje skaudi tuo, kad ji būna labiau netikėta, nes moteris, praėjusi pavojingiausią pirmojo trimestro laikotarpį, pasijunta saugesnė. Trauma dar padidėja, jei moteris jau buvo pajutusi vaikelio judesius. Praradimas, patirtas vėlesnėse nėštumo stadijose, ypač sunkus dar ir dėl to, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja, o tai yra su niekuo nepalyginama kančia.

   Klastinga depresija moteris prislegia gimus kūdikiui. Tikslus moterų, susiduriančių su pogimdyvine depresija, skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad net apie 70 procentų pagimdžiusių moterų išgyvena laikinus nevilties ir apatijos periodus. O 10-15 procentų jaunų motinų patiria pogimdyvinę depresiją.

  Pogimdyvinė depresija tai ne tik liūdesys. Dažni nusiskundimai yra nenoras nieko veikti, nuolatinis nuovargis, nepraeinantis pailsėjus, gyvenimo džiaugsmo praradimas, energijos stoka. Dažni apetito pokyčiai ir miego sutrikimai. Kartais gali vyrauti ne tiek prislėgta nuotaika, o nerimas, didžiulis dirglumas. Tokiai būsenai palengvinti kartais pradedama piktnaudžiauti alkoholiu, kas dar labiau komplikuoja visą situaciją, nes depresijos požymiai yra savotiškai paslepiami po žalingo alkoholio vartojimo simptomais. Požymiai, kurie ne tik vargina pagimdžiusią moterį, bet ir yra pavojingi, tai atsiradęs ir vis gilėjantis kaltės jausmas bei savižudiškos mintys. Pastarosios pradžioje gali pasireikšti pamąstymais, kad gal geriau neprabusti, jei jau taip sunku, tačiau vėliau jos įgauna konkretesnių apmąstymų apie mirtį pobūdį, veda prie savižudybės planavimo, o vėliau ir prie savižudybės.

   Krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, valstybė kompleksinės pagalbos pasiūlyti negali, tačiau šioje srityje aktyviai veikiančios visuomeninės iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos daro viską, kad situacija keistųsi.

Viešoji įstaiga Krizinio nėštumo centras įkurtas padėti moterims bei poroms, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę, pogimdyvinę depresiją, vaikelio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo, ar nėštumo nutraukimo. Organizacija siekia rūpintis psichine moterų sveikata krizinio nėštumo metu bei pagimdžius, o taip pat vykdyti abortų prevenciją Lietuvoje.