Ar bendruomenę reikia mokinti teikti pirmąją pagalbą?
 


Antradienis, 25 Balandis 2017 08:14

Vakcina – kas tai?
Vakcinos yra sudėtiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų mikroorganizmų (bakterijų ar virusų) arba jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų. Mikroorganizmai arba jų dalys yra genetiškai svetimi organizmui, todėl imuninė sistema juos atpažįsta, sukelia imuninį atsaką bei suformuoja imunitetą tam sukėlėjui, t. y. atsparumą. Vakcinos antigeno sukeltas atsakas panašus į tą, kurį sukeltų tikras (natūralus) tos ligos sukėlėjas, tačiau vakcinos antigeno toksinis poveikis yra daug silpnesnis.

Kodėl turime skiepytis?
Vakcina yra laikoma saugia ir patikima apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, tačiau ir sukuriama saugi aplinka visuomenei. Vakcinos, kaip ir visi kiti vaistai, registruojamos (leidžiama juos naudoti) tik įvertinus jų saugumą ir efektyvumą. Nepageidaujamos reakcijos dažniausiai lengvos ir savaime praeinančios, sunkios reakcijos pasitaiko ypatingai retai. Rizika susirgti vakcinomis valdoma liga - kur kas didesnė. Saugių ir veiksmingų vakcinų dėka vienos ligos, sąlygojančios rimtas komplikacijas ir mirtis pašalintos, kitos eliminuojamos (poliomielitas, tymai, raudonukė).
Esant pasirinkimo teisei, propaguojant sveiką gyvenimo būdą, dėl įvairios klaidingos informacijos sumažėjus skiepijimo apimtims vis dažniau kyla užkrečiamųjų ligų protrūkiai. Dabar skiepijantis galima apsisaugoti nuo 28 ligų. Tačiau ne visi asmenys gali būti apsaugoti vakcinų pagalba: dėl medicininių kontraindikacijų, kūdikiai - per maži, kad būtų skiepijami (pvz. MMR). Susirgęs asmuo neina į darbą, perka vaistus, guli ligoninėje, slaugo namie susirgusį vaiką. Liga gali sukelti komplikacijas dėl kurių sveikimo procesas sunkėja, ilgėja. Atsižvelgiant į tai ir siekiant apsaugoti save ir aplinkinius labai svarbu skiepytis patiems ir skiepyti savo vaikus. Skiepijimo programų esmė - asmens ir visuomenės apsauga.

Vakcinų tikslinis panaudojimas
Skiepai, skirti vaikams pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Tai valstybės lėšomis finansuojamos vakcinos, kurios skirtos asmenims iki 18 metų. Į šią grupę įeina skiepai nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, stabligės, difterijos, skiepai nuo B tipo Haemophilus influenzae, nuo poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės bei žmogaus papilomos viruso infekcijos.
Skiepai suaugusiesiems. Šiai grupei priklauso skiepai nuo difterijos ir stabligės. Vakcinos suaugusiems asmenims yra skiriamos kas penkeri, dešimt metų ir taip pat yra valstybės finansuojamos. Gripo vakcina skiepijami rizikos grupėms priklausantys asmenys.
Visos kitos mokamos vakcinos atitinkamiems atvejams. Pvz., skiriamos keliaujantiems, asmenims prieš sunkias operacijas, sergantiems lėtinėmis ligomis, norint išvengti komplikacijų ir mirties atvejų.
Rekomenduojamos nekompensuojamos vakcinos
Nekompensuojamos, tačiau rekomenduojamos vakcinos yra skirtos rotaviruso, vėjaraupių, Hepatito A, erkinio encefalito, gripo profilaktikai, taip pat keliautojų vakcinos, kurios skiriamos pagal vakcinos tipą.

Jei asmuo nusprendė skiepytis
Tam, kad būtų užtikrinta saugi vakcinacija, prieš kiekvieną skiepą pacientas yra atidžiai apklausiamas, yra atsižvelgiama į jo fizinę sveikatą. Todėl nusprendęs pasiskiepyti žmogus pirmiausiai turi kreiptis į šeimos gydytojus, vaikai – į pediatrus, kurie suteiks išsamią informaciją. Specialaus siuntimo ar tyrimų atlikti nereikia, išskyrus atvejus, jei žmogus praeityje yra sunkiai sirgęs kokia nors užkrečiama liga. Tačiau pirmiausia reikėtų konsultuotis su specialistais ir savarankiškai nepriimti sprendimų, susijusių su skiepais.

Pasiruošimas vakcinacijai
Jokio specialaus pasiruošimo nereikia. Tačiau sergantis, karščiuojantis ar bet kokios ligos ūmiame periode žmogus neskiepijamas. Taip pat po organų transplantacijų skiepai yra negalimi nebaigus imunosupresinio gydymo. Nereikėtų skiepytis vartojant vaistus, kurie slopina imuninę sistemą (imunosupresantus), atliekant onkologiniams susirgimams taikomą chemoterapinį gydymą. Po įskiepytų gyvųjų vakcinų moterims nerekomenduojama pastoti bent 3 mėnesius. Svarbu žinoti, kad nei metų laikas, nei oras skiepams įtakos neturi. Tačiau egzistuoja vadinamieji sezoniniai skiepai, pvz., skiepai nuo gripo, kuriuos tikslingiausiai naudoti rudens- žiemos periodu.

Po vakcinacijos
Paskiepytas asmuo visada yra perspėjamas dėl galimo šalutinio poveikio. Dažniausiai tai vietinės reakcijos – patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Bendro pobūdžio reakcijos – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, bėrimas ir kt. Tačiau po vakcinacijos galima užsiimti kasdiene veikla ir nevaržyti savęs. Svarbiausia nepažeisti, netrinti ar kitaip nesudirginti skiepų dūrio vietos.
Įskiepijus vakciną, jau pirmą parą prasideda antikūnų gamyba, kuri tęsiasi iki mėnesio. Kiekvienai vakcinai yra patvirtintas aprašas, kuris nurodo intervalus tarp skiepų ir pakartotino skiepijimo laiką. Laikas, per kurį susiformuoja apsauga po skiepijimo, priklauso nuo vakcinos rūšies, taip pat nuo to, ar vakcina gyva ar inaktyvuota.

 

Daugiau patikimos informacijos apie užkrečiamąsias ligas, kurios valdomos skiepais, galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje www.ulac.lt. Taip pat rekomenduojama konsultuotis su savo šeimos gydytoju.


Liga nesirenka pagal profesiją, amžių ir lytį. Dažniausiai ji užklumpa pačiu netinkamiausiu metu ir ilgam išmuša žmogų iš gyvenimo ritmo, sugriauna rimtus planus. Tačiau infekcinių ligų galima išvengti. Tereikia laiku pasiskiepyti ir prisiminti nespecifines apsaugos priemones.


Informaciją parengė visuomenės sveikatos stebėsenos specialistė Raminta Kiškėnienė